Technologija
Rankų kirtimo (rentimo) namų statybai pagal norvegų technologiją yra naudojamas lafetas – pusiau sija – tai yra storos šiaurinės pušies kamienas su idealiai iki plokščio paviršiaus nukirstomis dvejomis priešingomis pusėmis.
Lafeto sujungimo būdas statant medinį namą – „norvegų sujungimas (užraktas)” atrastas gilioje senovėje tų žmonių, kurie ne iš nuogirdų žinojo, kas yra atšiaurus klimatas ir koks būna kaprizingas medis džiovinimo metu, kai dažnai niekais pavirsta visas žmogaus atliktas darbas. Jis išties pripažintas pačiu tvirčiausiu ir šilčiausiu iš visų žmogaus praktikoje turimų.
Iš pradžių rąstai apdirbami su pjūklu – nupjaunamas šoninis rąsto paviršius – gaunasi pusiau sija, tai yra „lafetas”. Paskui likęs nepaliestu pusiau apvalus paviršius ir visas lafetas elektriniu drožtuvu obliuojamas iki baltumo.
Kitas etapas pats sudėtingiausias, ilgiausias ir labiausiai reikalaujantis darbštumo – tai lafeto sudėjimas į rentinį. Rąstas statomas/dedamas ant briauna žemiau gulinčio rąsto. Tuo pat metu numatoma kita susikirtimo tarp rąstų vieta, kuri ištašoma specialiu kirviu „tašiu/tašytuvu”. Tai užtikrina vieno lafeto su kitu sandarų prigludimą, daro maksimaliai plačią sukirtimo vietą tarp rąstų, kas suteikia galimybę sudėti reikiamą kiekį šilumą izoliuojančios medžiagos ir tuo pat metu be reikalo neprarasti šilumos. Kampinio sujungimo vietoje nubraižoma sudėtingiausia trapecijos formų linijų, sudarančių būsimos „lėkštės” kontūrą, sistema. Menkiausias netikslumas ir aplaidumas yra negalimi ir negrąžintini, nes jų pasekmės bus pastebėtos tik po kelių rentinių eilių. Po daugelio matavimų daromos įpjovos. Paskui taip pat rankiniu būdu – kirviu, ištašomas pleišto formos sujungimas, iš viršaus atrodantis kaip „balnas”, kurio šonai kruopščiai šlifuojami tiesiog sujungimo gamybos proceso metu. Baigiant sujungimo konstrukciją, viduje daromas slaptas dyglys, kuris įeina į apatinio rąsto slaptą sukirtimo tarp rąstų vietą. Tai, kaip taisyklė, daroma išorinėse kampinėse medinio namo sujungimo vietose, užtikrinant papildomą šilumos izoliaciją ir tvirtumą.
„Norvegų sujungimo (užrakto)” unikalumas slypi tame, kad džiuvimo metu (džiuvimas yra neišvengiamas ir tuomet, kai mediena būna išdžiovinta, nes po medinio namo pastatymo, medžiaga vis tiek kaupia drėgmę, paskui ją išskiria ir taip toliau) ir namo rentinio nusėdimo metu šis kampinis sujungimas savo turimo svorio dėka susijungia ir neleidžia lafetui „persisukti” nuo savo vidinės įtampos, skirtingai nei tradicinė lėkštė. Kuo didesnis džiuvimas ir nusėdimas, tuo sandaresnis sujungimas. Žinomi atvejai, kai šimtamečio medinio namo išardymo metu ištrauktas rąstas visų akyse susisukdavo, išleisdamas į „laisvę” visas savo vidinio pasipriešinimo jėgas, kurios iki to laiko buvo stipriai sujungtos (užrakintos).
Ši technologija leidžia naudoti natūralios drėgmės medieną, tai yra lafetas išdžiūsta tiesiog pačiame rentinyje. Kadangi gamybos specialiai mechanizacija nevykdoma, medžiaga (mediena), turinti natūralią drėgmę, labiau tinka rentimui rankiniu būdu.
Kaip taisyklė, medinio namo rentinys gaminamas kompanijos statybos aikštelėje. Tai teikia galimybę vykdyti visų surinkimo stadijų būtiną kontrolę. Toliau markiruojama, sudaromas surinkimo žemėlapis (kuris pridedamas prie pagrindinės dokumentacijos), rentinys išrenkamas, pervežamas į surinkimo vietą ir montuojamas tiesiog ant fundamento. Pagrindinės medžio rūšys, kurios yra naudojamos – tai yra pušis ir eglė. Svarbiausiais bruožas, charakterizuojantis lafetą – tai jo storis. Labiausiai naudojami dydžiai – tai nuo 160 mm vidinėms sienoms ir iki 240 mm. išorinėms. Lafeto standartinis ilgis yra 6 m. Ilgesnė nei 6 m. siena suduriama, o sudūrimo vieta, kaip taisyklė, „slepiama” į lėkštes. Sienos surenkamos ant medinių stelažų, kas konstrukciją daro tvirta, be išilginio pasislinkimo, o taip pat išryškinamas principas, jog namas renčiamas „be vinių”.
